Valstybės atkūrimo švenčių proga, grįžkime į praeitį ir sužinokime, kokių pasakojimų būta anais laikais šiuose kraštuose.
Ši graži tautosaka surinkta iš įvairių buvusio Žemaičių Naumiesčio valsčiaus apylinkių vietų. Tai darė ir į tautosakinę ekspediciją atvažiavę specialistai, tai užrašė ir patys vietos žmonės. Jų tarpe ir Benediktas Orentas, Jonas Jurgis Gocentas bei kiti.
Visa tai paimta iš 2000 metais parengto rankraščio „Žemaičių Naumiestis“ – pasakojimo apie šios gyvenvietės praeitį, kurį parengė ilgametis šio miestelio mokyklos istorijos mokytojas B. Orentas. Apie tai jau buvo rašyta „Ką sudėjo Benediktas Orentas į Naumiesčio istoriją“.
Grafienės kerštas
19 amžiaus pirmoje pusėje Naumiestis jau buvo išaugęs miestelis. Daug buvo pirklių ir amatininką. Pirkliai, parduodami arklius Olandijoje ar įvairiose šalyse kitas prekes, savo žmonoms ir dukroms parveždavo gražią rūbų. Tai labai nepatiko karališkojo dvaro nuomotojo žmonai Rionikerienei. Ji buvo tos nuomonės, kad visi nebajorai turi rengtis lininiais, pakuliniais namų audimo, juodai dažytais arba nedažytais drabužiais.. Kadangi miestelėnės tam jos norui nepakluso, ji nutarė pamokyti jas.
Vieno baliaus metu, kai Žaliajam kalne – dvaro parke ir rūmuose buvo pilna svečių ir skambėjo muzika, grafienė įsakė tarnams sukviesti miestelio turtingesnių amatininkų žmonas. Toms atėjus, uždarė jas kalno rūsyje, įsakė užrišti sijonus ant galvų. Atvarė vyrus ir pasakė, kad šie iš plikų sėdynių turi atpažinti savo moteriškes. Tik vienas kalvis, gyvenęs Ciparių gatvėje, atpažino savo žmoną, nes šiai ant sėdynės buvo karpa. Didikai kvatojosi. Kalviui suvertė gorčių vyno, o kitus įsakė išplakti ir prisakė, kad neleistų savo žmonoms taip rengtis, kaip dvarininkai rengiasi.
Užrašė B. Orentas, pagal buvusio zakristijono Razmos iš Venskų kaimo pasakojimą,
1955 m.
Prievaizdas
Žmonės pasakoja, kad tai buvo senai, gal 18 a. Naumiestyje, kur Lendros upelis įteka Vanagį, stovėjo karališkojo dvaro stalių dirbtuvės. Visa, kas reikalinga dvarui, buvo gaminama čia. Žmones, sugebančius pjauti lentas, gaminti duris, langus, vežimus ar roges, atvarydavo iš kaimų. Prižiūrėtojas nuolat ragino dirbti greičiau, o kad klausytų – visus mušdavo bizūnu. Vieną kartą atėjo vaikinas ir ėmėsi darbo. Kitiems, čia jau anksčiau dirbusiems, jis buvo nepažįstamas. Ryto metą atėjo prievaizdas, ir, kaip buvo pratęs, ėmė baudžiauninkus koneveikti, sakyti, kad lėtai dirba, tinginiauja ir bizūnu čaižyti. Priėjo ir prie nepažįstamojo. Kai jam kirto bizūnu, tas iš visos jėgos užsimojęs, kirto su kirviu prievaizdui. Prievaizdas nuvirto, o nepažįstamasis, numetęs kirvį, išėjo ir niekas jo daugiau nematė.
Papasakojo Razma iš Venskų kaimo Užrašė B. Orentas, 1955 m.
Tijūno kapas
1953 m. su mokyklos kraštotyrininkais vaikščiojome Naumiesčio apylinkėse. Užsukome pas Užpelkius Šiaudvyčių kaime. Tie žinojo, kad domimės praeitimi, senove. Prašiau papasakoti pasakų, padavimų. E. Užpelkienė papasakojo, kad visai netoli nuo jų sodybos yra palaidotas Naumiesčio dvaro tijūnas. Kapo duobė dar žymi, yra įdublimas, kampuose auga medžiai. Parodė įdubusią kapavietę. Ji buvo netoli žydų genocido kapinių. O atsitikę taip: moterys grėbusios šieną, vyrai atokiau pjovę žolę. Atjojo tijūnas. Rankoje laikė sprudulą su įsprausta gyvate (sprudulas lazdyno pusiau išplėšta šaka, kuri vėl susispaudžia). Tijūnas, su sprudule įsprausta gyvate, ėmė moteriškes mušti. Tos, bijodamos gyvatės įkandimo, kiek tik pajėgdamos, pradėjo klykti. Atbėgo vyrai žiūrėti, kas čia darosi, ko moterys taip klykia. Vyrai, pagriebę pagalius tijūną užmušė. Pranešė dvarui, kad tijūnas užsimušė į medžius, kai arklys pasibaidė klykiant moterims. Ponas įsakė tijūną užkasti ten kur jis žuvo. Todėl čia jį ir užkasė.
Užrašė B. Orentas.
Tijūno kančia
Ta pati E. Užpelkienė papasakojo ir kitą atsitikimą. Ciparių kaime vyrai ėjo per tą patį miškelį, kuriame buvo pakastas tijūnas, į Vainutą, į švento Jono atlaidus. Pamatė bimbalų kandžiojamą, visą mėšliną karvę, kuri blaškėsi, o lenciūgas (grandinė), su kuria buvo pririšta, buvo užmestas aukštai medyje. Vyrams pagailo besikankinančios karvės. Jie nubėgo į cegelnę (plytinę), kur antroje upelio pusėje gyveno žmogus, paklausti, ar ne jų karvė blaškosi bimbalų kandžiojama. Tas atsakė, kad jo karvės ten nėra. Vyrai grįžo atgal ir karvės nerado, ši lyg žemę būtų prasmegusi.
Užrašė B. Orentas
Tautosaka iš buvusio Žemaičių Naumiesčio valsčiaus apylinkių
Neiškasami pinigai
Kapinėse buvo pakasti pinigai. Niekas iškasti negalėjo, nes prašnekus pinigai nugarmėdavo. Susitarė ir duobę kasė trys vyrai. Nors įvairiausi žmonės šnekino – neatsiliepė. Vėliau prabėgo būrys ožkų. Ateina sena moteriškė ir klausia:
– Ar nematėt mano ožkelių?
Kasėjai ir sako:
– Ana nubėgo, – pasakė, o pinigai su geležiniu grabu į bedugnę nuskambėjo.
Bernas pinigus iškasė
Kartą turtingas ūkininkas visus išvarė bažnyčią. Bernas numanė: kas nors yra nepaprasta ir pasislėpęs, kad nebūtų matyti, žiūri. Tuo tarpu ūkininkas iš klėties neša pinigus ir pila į duobę. Užkasęs sako:
– Kol dvylika galvų nepadės, pinigų išimti negailės.
Bernas neištverdamas:
– Ar vištalių?
Ūkininkas apsižvalgė ir, nieko nematydamas, sako:
– Tebūnie, kad ir vištalių.
Vėliau bernas taip ir padarė. Nukapojo dvylikai vištalių galvikes ir pinigus iškasė.
Vaikas biesą apgalėjo
Vienas vaikas ganė gyvulius ir vijo botagą. Atėjo biesas ir klausia vaiko:
– Ką darysi su ta virve?
– Pagal miškelį yra ežeras. Aš jį su virve užrauksiu.
Išsigando biesas ir prašo vaiką, kad nerauktų, nes ežere jo tėvai palaidoti.
– Vis tiek rauksiu, – sako vaikas.
Biesas pasileido bėgti namo. Parbėgo ir sako Liuciperiui:
– Vaikas ežerą nori raukti.
Liuciperis padavė geležinę lazdą ir sako:
– Nueik ir nudurk jį.
O tas vaikas turėjo medinę šakę. Biesas ir siūlo:
– Eime badytis per virbinę tvorą.
– Gerai, – sutiko. Ale geriau pirma pamėginkim žemę durti: katra greičiau sulys į žemę.
Biesas murdo, murdo, bet lazda žemę nelenda, o vaikas kai dūrė ir įlindo. Biesas prašo mainyti. Vaikas sutiko ir sumainė, pridurdamas: su mano pradursi keturias skyles, o su tavo tik vieną. Sumainė ir badosi. Dūrė vaikas biesui ir perdūrė, o bieso šakės ražai nulūžo ir viskas. Biesas vėl lekia į pelkę. Biesų viršininkas sako:
– Tau nuvysim botagą. Viduje įdėsim vielą, o iš viršaus apipinsim su pakulom. Padarė botagą, atidavė biesui. Nuėjo šis ir sako:
– Vaikeli, eima kirstis. Gerai, eime, bet pirma pamėginkim orą, katro geriau pliauškės. Vaiko odinis botagas pliaukšt, pliaukšt, bieso šniaukšt, šniaukšt – tik šniaukši. Vėl biesas prašo mainyti. Sumainė ir eina kirstis. Kirto vaikas, o biesas ir apteko kraujais.
Vėl nubėgo biesas į pelkę pas viršininką: šis siunčia eiti grumtynių.
Taip ir padarė, bet vaikas sako:
– Ką aš su tavim prasidėsiu. Eiva grumtis su mano motina, kuri jau penki metai mirusi ir palaidota guli po egle. Po egle gulėjo meška todėl vaikas ir sako:
– Kai nueisi, pulk staiga. Tik taip gali nuveikti. Nuėjo biesas, puolė mešką, o ši nutvėrė letenomis biesą ir pati užgulė ant viršaus. Vos, vos išsprūdo biesas ir bėga namo.
Dabar jam patarė su vaiku eiti lenktynių.
Vaikas vėl gudrauja ir sako:
– Eime, ale ką aš su tavim pradėsiu. Tu eik geriau su mano broliu, nes jam tik du metai ir jis guli žolėse.
Nuėjo biesas su vaiku ir ieško, o vaikas pirmiau pamatė ir sušuko:
– Baltruk bėk!
Biesas pasileido bėgti, nes nenorėjo pasilikti ir šaukia:
– Baltruk, susilyginkim, Baltruk susilyginkim! Rasi ir šiandien dar tebebėga – mat tenai gulėjo kiškis: ne su jo broliu bėgo lenktynių, ali su kiškiu. Ir apgalėjo vaikas biesą.
Kvailys išgėdino du išmintingus brolius
Buvo trys broliai. Vienas kvailas ir du išmintingi. Nuseno tėvas ir nutarė padalinti savo turtą trims sūnums. Tuodu išmintingieji gavo gerus ūkius, o kvailiui – teko blogas. Neužilgo tėvas mirė, bet gudrieji broliai nenori tėvą laidoti ir sako kvailiui:
– Tu, broleli turi laidoti.
Na gerai, kvailys pasiima mirusį tėvą, įsideda vežimą ir vežasi. Po kurio laiko kvailys girdi, kad priešais parvažiuoja dainuodami, matyt įgėrę, žmonės. Kvailys tuojau pasodina tėvą, įdavė vadžias rankas ir pats pasitraukė į pašalį. Parvažiuoja žmonės ir šaukia:
– Tėvai pasitrauk iš kelio! O tas važiuoja ir gana. Tada žmonės pasuko savo arklius, privažiavo pas tą tėvą ir kad duos į ausį. Tėvas ir nuvirto. Tuojau atbėgo kvailasis sūnus, šaukia ir kaltina žmogžudyste. Išsigando žmonės, prašo kvailį, kad nieko nesakytų ir siūlo didelius pinigus. Kvailys paėmė pinigus ir vėl toliau vežasi.
Tą dieną popas laidojo žmogų. Kvailys pastatė tėvą ant vidurio kelio ir žiūri. Pareina popas giedodamas, o tėvas nė krust. Nesusitvardęs popas dūrė į pašonį ir nuvertė tėvą. Kvailys pradėjo kelti lermą, o popas ėmė prašyti, kad nesakytų jis palaidos ir pinigų dar duos. Nupirko popas gražų grabą ir iškėlė dideles laidotuves. Pasitaikė pro šalį važiuoti išmintingiems broliams. Žiūri, ką čia taip garbingai laidoja, mato jų tėvą. Jiems pasidarė didelė negražuma.
Bernas apsigavo
Vienas žmogus sapne išgirdo paliepimą:
– Eik į šiaurę, prie ąžuolo sustok, atskaičiuok penkis žingsnius ir kask. Apie tai papasakojo žmonai, bet ji tik išbarė. Paliepimą žmogus išgirdo ir antrą ir trečią naktį, bet ir vėl žmona jį išbarė, kvailiu išvadino. Pokalbį nugirdo pas juos tarnavęs bernas ir susigundė įvykdyti paslaptingą paliepimą. Viską padarė taip kaip buvo girdėjęs, tačiau rado užkastus ne pinigus, o šunį. Supyko ir parnešęs įvertė jį šeimininkams pro atvirą langą. Iš šuns pažiro pinigai. Mato bernas, kad apsigavo, ėmė prašyti gražinti, bet šeimininkas jam sako:
– Šunį mums įvertei, mūsų ir pinigai bus.
Drąsus piemuo
Rudenį dienos lietingos, o piemuo ganė karvių bandą. Parėjo iš ganyklos sulijęs iki paskutinio drabužių siūlo. Džiovintis ėjo į kūrenamą jaują. Apie pusiaunaktį įsmuko nematytas šuo ir, susirangęs prie koją, šildosi kartu su piemeniu. Kiek apšilęs šuo ir klausia žmogaus balsu:
-Ar tu manęs nebijai?
– Ne, – atsako piemuo. – Mūsų Margis smarkesnis ir ne toks žioplas kaip tu, o aš jo nebijau. Mato šuo, kad piemens neišgąsdino, atatupstas ėmė trauktis – pro duris šokti taikosi. O piemuo jam šaukia:
– Uždaryk duris, nešaldyk jaujos!
Šuo ne uždarė, o užtrenkė duris ir dar su tokia jėga, kad ryte atėję į jaują kūrikai vos jas atidaryti galėjo – raute iš staktos rovė. Taip kartojosi keletą naktų, tačiau piemuo neprarado drąsos, o šuo pristigo kantrybės ir sako:
– Patinka man tavo drąsa. Reikia atsilyginti: kask po pečium, pinigus rasi. Imk visus – jie tavo.
– Kad nori duoti, tu ir iškask, – nepasiduoda piemuo, įtardamas kokią klastą. Šuo iškasė puodą su pinigais, o pats dingo, palikęs laimingą piemenį.
Parengė muziejininkas Saulius Sodonis