Rugsėjo 23 d. minima Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Taip sutapo, kad šiomis dienomis – rugsėjo 18-23 d. – Lietuvoje vieši teologas, vokiečių pastorius „Gyvybės žygio“ iniciatorius Jobst Bittner. Jis yra knygos „Tylos uždanga“ autorius, kuri šiais metais buvo išversta ir į lietuvių kalbą. Kartu su juo atvyko dar keletas žmonių, kurie dalijasi savo patirtimi ir įžvalgomis apie tai, kas yra tylos uždanga, kalba apie holokausto naštą, kurią tylėdami nešiojamės iš kartos į kartą.
„Tylos uždanga“ yra reiškinys, atsirandantis, kuomet karo kartos vaikai ir anūkai pasirenka nekalbėti apie holokaustą ir savo viduje kovoja su kaltės jausmu, trauminių patirčių pergyvenimu. Atsitverdami vidine siena jie nutolsta nuo savo šeimų ir artimųjų. Knygos autorius skiriamuoju bruožu įvardija tylėjimą. „Tylos uždanga“ gali būti nagrinėjama skirtingais pjūviais: istoriniu, psichologiniu, dvasiniu.
„Gyvybės žygis“ yra tarptautinis judėjimas, išstojantis prieš modernų antisemitizmą ir išreiškiantis draugystę bei palaikymą Izraeliui. Pirmą kartą Lietuvoje „Gyvybės žygis“ buvo organizuotas 2011 metais rugsėjo 22-25 dienomis Vilniuje, Kaune, Plungėje.
Rugsėjo 18-19 d. susitikimas su šiais žmonėmis vyko Pakutuvėnuose (Plungės r. sav.). Susitikimo metu daugiausia buvo kalbama apie tylą. Savotiškas paradoksas slypi tame, nes tyla yra žodžio priešprieša, antonimas. Tyla yra siena, kuri atskiria, įkalina žmones jų skausme, palieka juos vienus, be pagalbos, be galimybės nusimesti naštą. Tyla sugriauna santykius šeimoje, bendruomenėje, tautoje ir tarp tautų. Kada mes tylime? Kai bijome paniekos, patyčių, skausmo, kai nenorime liesti skaudžių ir nepatogių temų, kai bandome sakyti, kad tai senos, nusibodusios temos ir nebėra čia ką kalbėti, kad tai praeitis. Kartais esame linkę pasiteisinti, kad tylėjimas yra auksas, geriau nežinoti, tada ramiau gyvensi, o laikas užgydys visas žaizdas. Deja, kaip teigia J. Bittner, tyla nepadeda, o tik dar labiau padidina tą naštą, kurią gavome iš savo tėvų, protėvių. Tai kolektyvinė nuodėme. Tylėdami tampame blogio bendrininkais. Nors ne visuomet galime žinoti ir suprasti, ką padarė mūsų protėviai, tačiau yra būdas nusimesti naštą ir perplėšti tylos uždangą, ir tas būdas yra atsiprašymas.
Knygos autorius teigia, kad Vermachto okupuotos šalys visų pirma yra aukos, bet negalima paneigti, kad ir jos pačios vykdė nusikaltimus, kalba apie tai, kad tebeegzistuoja antisemitizmas, susijęs su tuo, kad žmonės nenori susidurti su tamsiąja savo praeities puse. Skaudu pripažinti, bet daugelis lietuvių padėjo vokiečiams žudyti žydus. Tai yra istorija, jos negalime pakeisti, bet galime pasimokyti iš padarytų klaidų ir jų nekartoti, sako J. Bittner.
J. Bittner nagrinėja ne tik nacių padarytas klaidas, bet ieško antisemitizmo šaknų ankstyvojoje bažnyčioje. Apie antijudaizmą naumiestiškiams kalbėjo H. Vitkus rugsėjo 9 d. Ž. Naumiesčio gimnazijoje vykusioje konferencijoje „Žydų paveldo aktualizavimas Žemaičių Naumiesčio kultūriniame kraštovaizdyje“.
Besiklausant svečių kvietimo prisidėti prie „Gyvybės žygio“ 2022 metais balandžio 28-29 dienomis, kilo mintis. Šilutės rajone yra išlikusios dvi sinagogos: Švėkšnoje ir Žemaičių Naumiestyje, taigi gal vertėtų pagalvoti apie galimybę jungtis į „Gyvybės žygį“ ir mums, paprašyto atleidimo ir praplėšti tylos uždangą.
Daugiau apie renginius ir gyvybės žygį Lietuvoje galima rasti puslapyje www. gyvybes-zygis.lt. Tadas Daujotas yra šio žygio Lietuvoje koordinatorius.
Jurgita Gurevičiūtė