Duris į giminės praeitį atvėriau seniai, seniai, dar sovietų laikais, kada mokinausi vidurinėje mokykloje, rašo Anatolijus Žibaitis. Su mama tvarkėme Gardamo kapinėse giminaičių kapelius. Pabaigę darbus sustojome prie kapo, kur palaidoti mamos tėveliai, o man – seneliai ir prosenelė. Po maldos klausiu savo mamos:
– Kodėl ant paminklo parašyta Domicelė Markvaldienė, o ne Razmienė?
Mama pažvelgė man į akis ir tarė:
– Ilga kalba. Namuose tau viską paaiškinsiu.
Jos pirmoji santuoka su Juozu Razma (vaikai Albinas ir Antanas); šiam vyrui mirus ištekėjo už Mykolo Markvaldo (vaikai Dominykas ir Barbora).
Vakarėjant, kai mudu susėdom prie stalo, mama paėmė popieriaus lapelį ir ėmė braižyti schemą. Pasirodo, mano prosenelis Juozas (dokumentuose Juozapas) Razma, jaunas vyras, pirmą kartą vedė Pypliškės kaime gyvenusią našlę Burblienę. Vaikų jie neturėjo. Kai ši žmona mirė, Juozas susituokė su Viktorija Šertvytyte. Juodu susilaukė dukters Marijonos. Kai jos motina dėl kažkokios ligos mirė, Juozas Razma trečią kartą vedė – žmona tapo Domicelė Lekšaitė (Liakšaitė?). Nustebęs mamai sakau, kad prosenelis yra turėjęs tris žmonas. Mamytė šyptelėjo: ūkiui visada reikėjo gaspadoriaus, o namams – šeimininkės. Tada gyvenimas buvo kitoks: žemė, sodyba, turėjo didelę vertę. Trečioji santuoka buvo tokia: jaunikis, t. y. Juozas, jau pagyvenęs vyras, o žmona jaunutė ir iš geros šeimos. Ši Razmų šeima turėjo du sūnus: Albiną ir Antaną. Kai ligos užpultas Juozas Razma mirė, Domicelė ištekėjo už pypliškėno Mykolo Markvaldo. Ši šeima turėjo du vaikus: Dominyką, gimusį 1872 m., ir Barborą, gimusią 1874 m. Argi neprimena mūsų laikų ši šeima – ją sudarė, be tėvų, penki vaikai: Marijona Razmaitė (iš antros santuokos), Albinas ir Antanas Razmukai bei Dominykas ir Barbora Markvaldukai. Visi berniukai ir Barbora buvo tos pačios motinos, bet kitų tėvų vaikai.
Visuomeninė veikla
Žinoma tiesa: vaikų ateitį dažnai nulemia tėvai. Motinos Domicelės brolis Antanas Lekšas buvo Viekšnių parapijos klebonas. Jis pasikvietė Albiną ir Antaną pas save, kad paruoštų ateities mokslui. Kunigo mirtis pakeitė broliukų gyvenimą. Patėvis Mykolas Markvaldas Albiną nutarė leisti toliau į mokyklą, kad galėtų mokytis kunigų seminarijoje, o Antaną sugrąžino į tėviškę padėti patėviui ūkininkauti. Vieną žiemą Antanas lankė Naumiesčio rusų pradinę mokyklą, kurią 1881 m. baigė. Kadangi jis mokėjo rusiškai rašyti, skaityti, kaimas šį jaunuolį paprašė padėti mokesčių rinkėjui, o šis, kaip rašė Antanas Razma atsiminimuose, „visada pavesdavo man šį darbą“. Penketą metų vėliau Naumiesčio rusų pradinę mokyklą baigė Dominykas Markvaldas. Ir Antanas ir Dominykas kaimo žmonėms buvo gerai pažįstami, abu iš Prūsų parnešdavo uždraustos lietuviškos spaudos ar knygų – niekas jų neįskundė. Antaną Razmą labiau traukė administravimo veikla. Jis kurį laiką tvarkė valsčiaus kasą, vėliau jis buvo išrinktas Naumiesčio valsčiaus viršaičiu. Tas pareigas užėmė ligi 1913 m. Brolis Dominykas gerai mokėdamas rusų kalbą, padėjo žmonėms tvarkyti juridinius reikalus. Markvaldų šeimos archyve mačiau Domo rusiškai parašytą priešvestuvinę sutartį, kuri gynė jaunosios interesus. Veiviržėnų valsčiaus Vyskupiškių kaimo valstietis Stanislovas Valaitis, vesdamas būsimą žmoną Jelizavietą Grigaliūtę, gavo teisę naudoti žmonos kraitį 800 rub., pinigus, kuriuos atsiuntė iš Amerikos ten dirbantis jaunosios tėvas. Domas buvo žinomas – juo žmonės pasitikėjo.
Mokslo knygose teigiama, kad spaudos draudimo metais (1864 – 1904) rusiškos mokyklos buvo jaunimo nutautinimo įrankis. Taip iš tikrųjų buvo. Antano Razmos ir Dominyko Markvaldo veikla caro valdymo metais juos rodo buvus lietuvių patriotais. Šeimos įtaka šiems jaunuoliams neabejotina.
1901 metai Mykolo Markvaldo šeimai labai svarbūs: mirė motina Domicelė, Mykolas tapo našliu. Kaip tada buvo įprasta, jis pradėjo žvalgytis ieškodamas moters – būsimos naujos žmonos. Jo sūnus Dominykas daugiausiai priešinosi tokiam tėvo planui. Posūnis Antanas Razma prabilo, kad tuokdamasis su Barbora Nausėdaite, nieko iš tėviškės nepaėmė, tad turintis teisę grįžti gyventi į Razmų – Markvaldų ūkį. Dominykas savo dalies atsisakantis Antano naudai. Supykęs Mykolas Markvaldas ką galėdamas iš ūkio pasiėmė ir išsikraustė pas savo brolį Aleksandrą, gyvenantį irgi Pypliškėje. Tad 1901-uosius galime vadinti lūžio metais. Antanas Razma su savo šeima grįžo į tėviškę ir per derybas su patėviu susitarė dėl išimtinės. Dominykas gavo iš brolio Antano pažadą – bus sumokėta už ūkio dalies atsisakymą ir ėmė žvalgytis, kur jis galėtų įsikurti. Jam patiko vieta Naumiestyje prie gatvės Degučių link. Jis iš Jakaterinos Nikolajevnos Ladyženskajos, valdžiusios Sugintų dvarą, nusipirko vienos dešimtinės dydžio sklypelį prie gatvės ir kelio į Sugintus sankryžos. Naumiestyje jis susipažino su Liudvika Valiukonyte, kurios motina ir sesuo buvo persikrausčiusios čia gyventi iš Švėkšnos. Domoninkas ir Liudvika 1908 m. susituokė. Gavęs iš Antano Razmos 700 caro rublių, savo sklypelyje ėmė statyti namą. Dirbo sparčiai su talka. Šis namas tebestovi dabartinės Dariaus ir Girėno gatvės gale. Atrodo, kad 1909 m. vasarą, kai gimė Markvaldų pirmoji dukrelė Onutė, šis namas buvo įrengtas, paruoštas gyventi.
Tuo laiku Dominykas Markvaldas (jį vadino Domu) talkininkavo Antanui Razmai, kai šis perstatė gyvenamą namą, padėjo statyti kiaulių tvartą, daržinę, užkloti jaujos ir daržingalio stogą bei padirbti kitus smulkius statybos darbus. Domas jau buvo garsus statybų meistras. Kraštotyrininkas Petras Čeliauskas knygoje „Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai“ rašo, kad Švėkšnos klebonas „1914 m. Inkaliuose ant kalno, kurio pakalnėje tryško šaltinis, pastatydino mūro koplyčią šv. Marijai Mergelei pagerbti“ (237 psl.). Dominyko sūnus Antanas man papasakojo, kad kartą jis ir Liudvika Markvaldienė važiavo pro Inkaklius, mama parodė ant kalvelės koplytėlę ir pasakė, kad „ją titis pastatė“ (šeima Dominyką vadino tičiu).
Stalgėnų bažnyčia
Kaip statybos meistras Dominykas paliko pėdsaką ir Plungės rajone Stalgėnų kaime. Tuo metu Plungės klebonu laikinai buvo paskirtas kunigas Povilas Pukis. Bendraudamas su stalgėniškiais jis išgirdo vietinių žmonių prašymą Stalgėnuose pastatyti bažnyčią: į Plungės bažnyčią nuvykti toli – 9 kilometrai, kitos aplinkinės bažnyčios dar toliau. Stalgėniškis Petras Stonys pažadėjo bažnyčiai atiduoti dvidešimt dešimtinių žemės ir visus ant tos žemės trobesius. Kunigas Pukis ėmėsi veiklos, gavo valdžios leidimą statyti koplyčią, vyskupas irgi pasirašė leidimą. Iš kunigaikštienės gavo miško, žmonės aukojo pinigų statybai, sutarė patys savo jėgomis pastatyti. Rangovas Ivinskis paprašė labai didelės sumos už darbą – žmonės su tuo nesutiko. Rietavo dekanas kunigas Maciejauskas pranešė, kad 1918 m. gegužės 7 d. atvažiuos į Kulius, į šv. Stanislovo atlaidus ir atveš meistrą Dominyką Markvaldą iš Naumiesčio. Susitikę jie sutarė statyti bažnyčią, o ne koplyčią. D. Markvaldas paprašė mokėti už dieną po dešimt Osto rublių, duoti kambarį ir visą užlaikymą, P. Pukis rašo: „Surašėm sutartį. Dabar jis mums duoda įsakymus: tuojaus parvežti lentpjūvę, pamatams akmenis pabaigti vežti ir kalkių parvežti, darbininkams virtuvę įsteigti, kitaip nebus darbininkų, nėra kur maisto gauti, penkioliktą gegužės atsiųsti į Naumiestį jam arklius“ (24 psl.) Iš knygos „Kunigo prelato Povilo Pukio gyvenimo prisiminimai“, 2010 m. Klaipėda
Koks Domo veiklumas! Nuo sutarties sudarymo iki statybos pradžios – viena savaitė ir per ją stalgėniškiai turi gerai pasiruošti būsimam darbui. Jau statybos pradžioje atsiskleidė Domo charakteris. Kunigas P. Pukis prisimena: „pasirodo, kad meistras Dominykas Markvaldas gabus, sumanus, savo darbą gerai žino ir sąžiningas, praktikuojantis katalikas. Sujudino visą komitetą ir kitus žmones. Visiems duoda darbo: lentpjūvei ką ir kaip pjauti, Prižiūri pamatų meistrą ir darbininkus. Išpjauta medžiaga jau vežama prie vietos, čia vėl eina darbas. Šeštadienį nuvažiuoju darbininkams apmokėti. Pasirodo, jų jau per dvidešimt. Virtuvė veikia, valgiu visi patenkinti“. (24-25 psl.)
Aišku, Dominykas turėjo vadovo sugebėjimų, mokėjo planuoti ir vadovauti. Dalis darbininkų buvo pabėgę iš Vokietijos arba grįžę iš Rusijos. Asmens dokumentų neturėjo. Koks margas ir įvairialytis darbininkų kolektyvas – reikėjo juos paskatinti dirbti ir raginti laikytis drausmės. Per pusantro mėnesio tiek buvo padaryta, kad visi nutarė: 1918 m. birželio 29 d. bus šventinamas bažnyčios kertinis akmuo, o bažnyčiai suteiktas šv. Petro ir Pauliaus vardas. Kertinio akmens skylėje įdėtas dokumentas, kad bažnyčia statoma istoriniu laiku – Lietuva nepriklausoma, bažnyčia statoma pirmoji esant nepriklausomybei. Pamatus pašventino Rietavo dekanas, švėkšniškis kunigas Julius Maciejauskas. Vasarą darbai ėjo sparčiai ir visi ruošėsi vyskupo vizitacijai. Visi medžio darbai buvo atlikti, stogas uždengtas, sausų lentų grindys sudėtos. Bažnyčiai varpus dovanojo Kulių klebonas. Spalio 6 d. vyskupas Kanevičius pašventino kapus, bažnyčią ir, pasakęs gražią prakalbą, aukojo čia pirmąsias Šventas Mišias. Dominykui Markvaldui vadovaujant, per keturis mėnesius stalgėniškiai pastatė 12 m. pločio ir 24 m. ilgio medinę bažnyčią – čia ir šiandien meldžiasi žmonės.
Stalgėnų tikintiesiems labai patiko Domo darbas. Kai 1919 m. pradėjo kalbėti, kad reikalinga šalia bažnyčios pastatyti kleboniją, vėl kreipėsi į D. Markvaldą pagalbos. Jis pasiūlė kleboniją statyti naujoviškai – dviejų aukštų. Jo planas buvo priimtas ir per 1919 m. atsirado klebonija, kuri buvo pašventinta 1920 m. sausio mėn.
Gyvenamasis Markvaldų namas Naumiestyje, Dariaus ir Girėno gatvėje, Stalgėnų bažnyčia, klebonija iki šiol tarnauja žmonėms. Šių medinių pastatų amžius – daugiau nei šimtas metų. Puikus įrodymas, kad Dominykas kaip statybininkas buvo tikrai talentingas. Įvairiausius išbandymus išlaikė jo ir sūnaus Antano išmūrytas gelžbetoninis tiltukas per Bikavos upelį – kiek juo pravažiuota Bikavėnai – Žvingiai, niekas nepasakytų. Mačiau šį statinį ir atrodo, kad jis dar ilgai, ilgai tarnaus. Deja, vienas namas Markvaldo statytas uošvienei Cecilijai Valiukonienei ir jos broliui kauniškiui, neišliko. Kurį laiką po karo namas stovėjo be šeimininkų, apleistas, todėl buvo nugriautas ir jo vietoje pastatytas dabartinis Žemaičių Naumiesčio seniūnijos pastatas.
Norėdami suprasti, kokia buvo D. Markvaldo ir aktyvių žmonių veikla, pažvelkime, kas buvo daroma 1919 m. 1918 m. pabaigoje kaizerinės Vokietijos kariuomenė traukėsi iš Lietuvos. Visur žmonės pakilo kurti Lietuvos valstybę. 1919 m. sausio 1 d. Vilnių paliko paskutiniai vokiečių kariai, sostinę bandė valdyti lenkų savigynos būriai, bet netrukus raudonarmiečiai užėmė sostinę. Lietuvos Taryba su Šleževičiaus vyriausybe išvyko į Kauną. Raudonoji armija užėmė Lietuvos rytinę ir šiaurinę dalį. (Varėna – Ukmergė – Šiauliai – Telšiai ir kitas vietoves). Prasidėjo arši kova su raudonarmiečiais. Žemaičiai aktyviai dirbo savo parapijose, miesteliuose, kaimuose, kūrė savivaldą, ėjo savanoriais į Lietuvos kariuomenę, rinko aukas mūsų kariams, kur norėjo, ten atidarė pradžios mokyklas, net, kaip minėta, Stalgėnuose pastatė bažnyčią ir klebonijos pastatą.
Naumiestyje aktyviai veikė Dominykas Markvaldas. Jo sūnus Jonas prisimena: tėvas per Kauno dienraščius verbavo ir samdė mokyklai mokytojus. Progimnazija su spalvinga iškaba ir šūkiu „Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdą“ porą metų veikė mūsų namuose miestelio pakraštyje. Ten pat gyveno ir dalis mokytojų“. Šią informaciją patvirtina kitas dokumentas, išlikęs iki mūsų dienų. Jame rašoma: „1919 m. 12 sausio Naumiesčio mokyklos bute vyko Naumiesčio parapijonų susitikimas dėl katalikų labdaringos draugijos. Vadovauti tam susirinkimui išrinktas vietos klebonas kun. Bublys ir sekretorius Dominykas Markvaldas“. Susirinkusieji draugijos valdybos pirmininku išrinko D. Markvaldą, o kasą tvarkyti patikėjo klebonui J. Bubliui. Dokumente paminėtos įtakingų naumiestiškių pavardės: Stanislovas Mišeikis, Juozapas Dyglys, Jonas Paičius, Kazimieras Bastakys Kazimieras Šlajus, Juozapas Idzelis. Šie ir kiti žmonės, pavyzdžiui, maršalkos, rūpinosi neturtingų žmonių pagalba. Kai kurių čia paminėtų asmenų palikuonys yra gerai pažįstami naumiestiškiams ir šiandien.
Kai Lietuvos rytiniuose ir šiaurinėse rajonuose vyko mūšiai su raudonarmiečiais, Naumiestyje žmonės aktyviai veikė tvarkydami kasdienius reikalus, mąstydami apie Lietuvos ateitį. 1919 m. gegužės 17 d. Naumiesčio pirmąją ir antrąją pradžios mokyklas tikrino Tauragės apskrities pradedamųjų mokyklų inspektorius K. Jankauskas. Pažymėtina, kad tais metais 1919 m. pirmojoje mokykloje buvo užregistruota 107 mokiniai, o antrojoje, vadovaujamoje evangelikų, – 91 mokinys. Jų mokytojams mokėti už darbą valstybė neturėjo pinigų, nes lėšos išleidžiamos ginklams pirkti, bet kuklias algas surinkdavo arba maisto produktais duodavo tėvai, kurių vaikai mokėsi. Stebina to meto žmonių pasiaukojimas ir sąmoningumas.
Į politiką ir verslą
1920 m. balandžio 14 – 15 d. Lietuvoje vyko Steigiamojo Seimo rinkimai. Prieš rinkimus partijos aršiai tarp savęs kovojo, norėdamos gauti daugiau mandatų. Dominykas įsijungė į politinę veiklą. Jis buvo išrinktas Tautininkų partijos Naumiesčio skyriaus pirmininku. Antano Smetonos vadovaujami tautininkai tuomet negavo nei vieno mandato Seime.
1922 m. Dominykui Markvaldui – 50 metų. Jautė, kad dėl bronchinės astmos prastėja sveikata, reikia lengvesnio darbo. Markvaldai nutarė Naumiestyje atidaryti krautuvėlę. Tai padarė 1923 m. Ketvertą metų Markvaldai prekiavo, bet atlaikyti konkurencijos nepajėgė – juk dauguma Naumiesčio žydų buvo prekybininkai. Turėdami maždaug 12 tūkstančių litų skolos, Markvaldai 1927 m. savo parduotuvę uždarė. Gresia turto varžytinės. Dominykas ieškojo išeities, kaip atidėti turto išvaržymą.
Jis sumanė parašyti prašymą respublikos ministrui pirmininkui, kad valstybė paskolintų pinigų skolai užmokėti: užstatas – Markvaldų namas, kurio vertė didesnė nei skolos suma. Kad prašymas turėtų tvirtą pagrindą, Dominykas rašė ir apie savo darbus: knygnešystė, bažnyčios ir kitų namų statyba, apie pagalbą Lietuvos kariuomenei bei kitą visuomeninę veiklą. Liūdnos mintys apima skaitant šį dokumentą: „Dabar mano turtas yra aprašytas antstolio, kuris 11 dienoj rugsėjo turi būti parduotas iš varžytinių. Ko priešai ir laukia su didžiausiu užganėdinimu.
Gal pamanysite, gyvenu netvarkingai, balamutystėmis praleidau. Ne, gyvenau tvarkingai ir taupiai, nelemtos aplinkybės prie to privedė“.
Paminklas Laisvei
Kodėl Markvaldas kreipėsi į ministrą pirmininką, prašydamas pagalbos? Manau, meistro asmenybę labai paveikė obelisko Naumiestyje statyba. Teko nugalėti šiokias tokias intrigas, bet su statybos komitetu, kurį sudarė mokytojai Jonas Galinis, Jonas Bicka, Ona Galvydaitė, Juozas Kanapeckas, šaulys Dovas Srūgis, meistras gražiai sutarė. 1928 m. gegužės 15 d. obeliskas su žuvusių naumiestiškių už Nepriklausomybę pavardėmis buvo pašventintas. Tą dieną prie paminklo susirinko minia žmonių. Kalbėtojai džiaugėsi, kad Naumiestyje stovi paminklas Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiui paminėti, pagerbti žuvę kariai. Daug padėkos žodžių išgirdo jo statytojas Dominykas Markvaldas – paminklas žmonėms labai patiko.
Turbūt Dominykas tikėjosi supratimo ir įvertinimo iš Kauno valdžios – juk ten visus reikalus tvarkė tautininkų partijos žmonės. Turbūt iš bendrapartiečių tikėjosi sulaukti dėmesio ir pagarbos, kokią jautė Naumiestyje. Pagalbos prašymo raštas, turintis 1929 m. rugpjūčio 20 dienos datą, vadinasi, praėjus metams po paminklo atidengimo Naumiestyje, kažkurio valdininko buvo atmestas.
Per varžytines Markvaldų namas dabartinės Dariaus ir Girėno gatvės gale buvo parduotas, netgi vaikų dviratis atimtas. Tai buvo skaudus smūgis šeimai – teko persikelti į namą, pastatytą Valiukoniams. Dabar kiekvieną dieną meistras žvelgdavo į savo kūrinį – obeliską.
Visa Lietuva 1930 m. iškilmingai minėjo Vytauto Didžiojo 500 metų mirties jubiliejų. Naumiestiškių pavasarininkų draugijos kuopa sumanė šią šventę pagerbti pastatant koplyčią miestelio bažnyčios šventoriuje. Ją sukurti ir pastatyti pakvietė meistrą Dominyką. Šis kūrinys nėra toks įspūdingas, kaip Nepriklausomybės obeliskas.
Šeima
Po turto varžytinių Markvaldų šeimos materialinė padėtis pasidarė komplikuota. Dominyko sveikata vis prastėjo, galėjo imtis tik lengvesnių darbų. Iš kitos pusės žiūrint, vaikai, būdami jaunuoliai, suprato šeimos būklę. Ona iki karo dirbo Raseinių notaro sekretore. Elena – Žemaičių Naumiesčio teismo sekretore. Jonas, baigęs Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją, studijavo mechaniką Kauno universitete. Savo darbą po studijų (jos truko septynetą metų dėl ligos) Jonas yra taip apibūdinęs: „1937 iki 1944 m. „Kauno Audiniai“ ir „Rigas Audums“ Latvijoje. Inžinierius, vyr. inžinierius, fabriko „Kauno audiniai“ direktorius. AB „Kauno audiniai“ akcininkas, bendrovės valdybos sekretorius ir generalinis įgaliotinis“. Tuo laiku jis ne kartą suteikė šeimai pagalbą. Jo brolis Juozas tarnavo puskarininkiu Lietuvos kariuomenėje.
Antanas Markvaldas mokėsi Šilutės lietuvių gimnazijoje. Hitlerininkams 1939 m. okupavus Klaipėdos kraštą, Antanas išvyko mokytis į Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją. 1940 m. Lietuva buvo okupuota Rusijos Raudonosios armijos. Per 1940 m. šv. Kūčias pas Joną susirinko būrelis brolių ir kitų artimųjų. Jono gimtadienis – gruodžio 24 d. Visi jį sveikino. Sutemus į butą įėjo keletas saugumiečių ir Joną areštavo. Buvusį kariškį Juozą irgi kiek vėliau areštavo, tardė, bet kaltės neįrodė – paleido. Kai prasidėjo Rusijos – Vokietijos karas, Jonas iš kalėjimo išsilaisvino.
Karo metu Markvaldų vaikai tarėsi, ką reikės daryti, kai Raudonoji armija grįš į Lietuvą. Tėvai pritarė vaikų nutarimui pasitraukti į Vokietiją. Taip į Vakarus 1944 m. vasarą pasitraukė Ona Markvaldaitė – Giliauskienė, Jonas, Elena. Juozas anksčiau vokiečių buvo areštuotas ir pasiųstas į Vokietiją kasti apkasų. Ten ir liko. Po karo apsigyvenęs JAV įvairiose firmose padarė gražią karjerą. Turėjo daug draugų ir pažįstamų. Lietuvių bendruomenei sugalvojus išleisti atgimimo laikraštį „Aušra“, Jonas perspausdinimo išlaidas parėmė ženklia auka. Vėliau „Varpui“ perspausdinti jis dar didesne suma.
Kas liko Lietuvoje? Dominyką palaidojo 1944 m. liepos 25 d. Janina tapo medicinos seseria ir Kauno tuberkuliozinėje ligoninėje išdirbo 55 metus. Antanas baigė Leningrado (dabar Peterburgo) institutą ir dirbo Rygos celiuliozės ir popieriaus gamykloje įvairiose mechaniko, konstruktoriaus pareigose. Vėliau perėjo dirbti į Klaipėdos tos pačios įmonės kombinatą (CėBeKa). Motina Liuda Markvaldienė paliko namą tuščią Naumiestyje ir gyveno Šilutėje, name šalia gaisrinės. Jos dukra Aldona baigė Šilutės 1-ąją gimnaziją, studijavo Kauno kūno kultūros institute. Po studijų dirbo pedagoginį darbą Alytuje, Kaune. Irena Markvaldaitė, turinti fizinę negalią, gyveno motinos ir kitų artimųjų išlaikoma.
Senovės romėnai sakydavo: „Historia est magistra vitae“ (istorija yra gyvenimo mokytoja). Kai pažvelgi Dominyko ir Liudvikos Markvaldų šeimos gyvenimą istorinių lūžių laikais, matai, kiek daug jų nuveikta gero ir gražaus tautos ir šeimos labui.
Atsiminimus surašė Anatolijus Žibaitis. Jo senelis Antanas Razma buvo Dominyko Markvaldo brolis. Dėkojame jam.
Ant žemės sėdi Antanas, šalia – Aldona, Sėdi motina Liudvika (Liuda) Markvaldienė, Ji laiko dukrą Ireną ant kelių. Šalia jų – Janina, sėdi tėvas – Dominykas. Trečioje eilėje (iš kairės): Jonas, Elena, Juozas, Ona.