Nesenai atradę 1900 rugpjūčio 27 dieną gimusio Stasio Gečo iš Žemaičių Naumiesčio dokumentus, pasitarę jo giminės nutarė juos perduoti muziejui. Visi jie labai svarbūs, atskleidžiantys tarpukario Lietuvos gyvenimą bei valdžios požiūrį savo didžiavyrius.
Pirmiausi – tai LIUDYMAS, kad Stasys Gečas, sūnus Mykolo, „tikrai yra Lietuvos kariuomenės kūrėjas – savanoris, įstojęs į jo eiles 1919 m. sausio mėnesio 20 d.“ 1931 m. birželio 22 dieną jis apdovanojamas Lietuvos kariuomenės kūrėjo – savanorio medaliu. Pasirašo Krašto apsaugos ministeris ir Vyriausias štabo viršininkas. Muziejaus turimomis žiniomis, S. Gečas ginklu gynė ir saugojo Tėvynę iki 1921 metų spalio 7 dienos.
Antrasis – būsimo kariuomenės kūrėjo savanorio gimimo metriko ištrauka, išduota 1925 m. vasario 25 d. Dokumento tikslas – „dėl gavimo paso“. Iš jo sužinome, kad S. Gečo tėvo vardas Mikalojus, o mama – Ona, „gim. Burzdžius“. Už kleboną dokumentą pasirašo kunigas Valerijonas Knipavičius.
Labai įdomus trečiasis dokumentas. Tai ŽEMĖS PERLEIDIMO AKTAS Nr. 37727, išduotas 1928 m. gruodžio 26 d. Remiantis Žemės reformos įstatymu, S. Gečui, kaip kariui – savanoriui, perleidžiama Sugintų dvaro „bendro ploto šeši hektarai tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt du kvadratiniai metrai <…> naudingos ir 1000 kv. m. nenaudingos žemės…“. Antruoju punktu „Perleistoji žemė apsunkinama šiomis skolomis: a) statybai – 944 lit.; b) inventoriui – 400 lit.; c) sėklai – 230 lit., kas sudaro 1574 lit. skolą valstybei“. Toliau – įvairūs įpareigojimai ir sąlygos. Ši skola valstybei nurodyta iki 1938 m. gruodžio 6 d. Šiaip, dabartine kalba sakant, valstybė S. Gečui suteikė minėtai sumai paskolą, kurią jis turėjo gražinti iki nurodytų metų pabaigos. O iš valstybės gautoji žemė buvo savotiškas užstatas.
Tai labai įdomūs ir istorijai svarbūs dokumentai. Už sprendimą juos perduoti Žemaičių Naumiesčio muziejui, labai dėkojame Editai Mikužienei ir jos šeimai. Šiuos dokumentus giminės bet kada šiame muziejuje galės pamatyti. O tuo pačiu kreipiamės į naumiestiškius, kraštiečius ar kaip nors su šiuo kraštu susijusius žmones: turintieji tokių ar panašių istorinių giminės dokumentų, nuotraukų ar kur nors netikėtai tai radę, dovanokite juos muziejui. Patekę į jį, dokumentai, nuotraukos bei įvairūs daiktai įgauna valstybės apsaugą. Esant būtinybei, jie bus restauruoti, o vėliau tinkami saugomi. O savo esme jie padės atskleisti naujus ar dokumentuoti žinomus, tačiau iki šiol šaltiniais nepagrįstus, faktus.
Saulius Sodonis,
Žemaičių Naumiesčio muziejininkas
