Vakar, saulėtą spalio 1 d. šeštadienį, į Žemaičių Naumiestį suvažiavo Jončų giminės atstovai. Susitikimo tikslas – pagerbti prieš metus Amžinybėn išėjusios Remigijos Jončaitės – Bukaveckienės.
Iki pat paskutinės savo gyvenimo akimirkos, kol leido jos jėgos, ji mielai telefonu bendravo su Žemaičių Naumiesčio muziejininku Sauliumi Sodoniu. Su juo dalinosi savo atsiminimais bei žiniomis apie šį miestelį. O taip pat muziejui perdavė nemažai savo sukauptos medžiagos. Ypatingai ji domėjosi miestelio švietimu. R. Bukaveckienė tyrinėjo pirmosios pradžios mokyklos vedėjo Jono Galinio gyvenimą ir veiklą.
Per šermenis muziejininkas susipažino su jos broliu Tomu Jonču. Jis – tautodailininkas, iš medžio drožiantis skulptūrėles. Įsikalbėjus jis pažadėjo Žemaičių Naumiestyje surengti savo darbų parodą. Tad važiuodamas į sesers Atminimus jis ją ir atvežė.
Labai buvo smagu, kad nemaža Jončų giminės dalis prieš susilaupiant Atminimo valandai susitarė susitikti Žemaičių Naumiesčio muziejuje. Tad čia atvyko ir R. Bukaveckienės sesuo Vaidilutė Jončaitė – Lovčikienė su savo vaikais bei bičiulėmis. Su ja muziejų sieją taip pat labai šilti santykiai – čia ji lankosi ne pirmą kartą. Ji pagelbėjo leidžiant A. Juškos knygą „Miestelis prie Lendros, Vanagio ir Šusties“ pasidalinusi vaizdine medžiaga.
Šiaip muziejui labai pasisekė, nes T. Jončo anūkė Gabrielė Bielskytė per savo mamą padėjo „užčiuopti“ siūlo galą nepažintam birželio pabaigoje į muziejų atkeliavusiam eksponatui. Tai galėtų būti batų aulų vėlimui naudotas įnagis.
Spalio viduryje, parengę Tomo Jončo parodą eksponavimui mielai ir pakviesime.
